GPS duomenų naudojimas darbe: darbdavio poreikis žinoti vs. teisėtas darbuotojo asmens duomenų tvarkymas

GPS GDPR BDAR

Transporto valdymo sistemos, susietos su GPS (visuotinės padėties nustatymo sistemos) įranga, tampa vis populiaresnės kasdienėje verslo veikloje. Jos leidžia stebėti, kur transporto priemonė yra realiu laiku, jos judėjimo istoriją, degalų sąnaudas ir kitą darbdaviui naudingą informaciją, susijusią su transporto priemonės naudojimu. Tačiau beveik visada tokia, iš pirmo žvilgsnio tik su pačia transporto priemone susijusi informacija, tampa viena iš darbdavio vykdomos darbuotojų stebėsenos ir kontrolės priemonių, kuri neišvengiamai susijusi su tą transporto priemonę valdančio darbuotojo privatumo ribojimu.

Lietuvoje kol kas nėra teismų  praktikos ar Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) viešų platesnių išaiškinimų, nurodančių, kaip turėtų būti naudojamos GPS vietos nustatymo priemonės darbo santykių kontekste. Tačiau, Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui (BDAR) jau skaičiuojant antruosius savo galiojimo metus, tokių išaiškinimų ima rastis kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Pirmąją bylą dėl šio klausimo neseniai išnagrinėjo Vokietijos Liunburgo miesto administracinis teismas. Nors akivaizdu, jog šio teismo išaiškinimai neturės tiesioginio poveikio subjektams Lietuvoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog teismo pateikti argumentai yra pakankamai išsamūs ir racionalūs, o šiuo metu vis dar nesant gausesnės praktikos vietos duomenų tvarkymo srityje, į šiuos argumentus, tikėtina, atkreips dėmesį ir savo išaiškinimams pasitelks duomenų tvarkymo priežiūros institucijos visoje Europoje, tarp kurių ir VDAI. Todėl manome, jog glausta šio teismo sprendimo analizė bus naudinga verslui, siekiančiam atitikties BDAR.  

Minėtoje byloje statybų aikštelių valymo paslaugas teikianti bendrovė buvo įrengusi GPS vietos nustatymo įrenginius 18 jai priklausančių transporto priemonių, kuriomis naudojosi jos darbuotojai (valytojai). Šių įrenginių surinkti duomenys (nuvažiuotas maršrutas, jo pradžios ir pabaigos taškai, kelionės laikas, variklio degimo būsena) buvo saugomi bendrovės informacinėse sistemose 150 dienų po jų surinkimo. Sistema leido identifikuoti konkrečią transporto priemonę pagal jos valstybinį numerį, todėl, esant reikalui, surinktus vietos duomenis buvo galima nesunkiai priskirti konkrečiam transporto priemonės valdytojui – bendrovės darbuotojui.

Valymo bendrovė į teismą kreipėsi, kai gavo vietinės duomenų apsaugos priežiūros institucijos nurodymą nutraukti tokių vietos duomenų tvarkymą. Bendrovė nurodymą ginčijo tuo, kad toks transporto vietos nustatymo duomenų tvarkymas yra būtinas bendrovės veiklai ir yra naudojamas tik 3-4 kartus per metus. Bendrovės teigimu, pirmiausia, tokių duomenų tvarkymas yra reikalingas vidinio administravimo tikslais, įskaitant atvykimų pas klientus planavimui, transporto priemonių naudojimo koordinavimui, taip pat vagysčių prevencijai ir pagrobtos transporto priemonės atgavimui. Be to, tokie duomenys būtų naudojami įrodyti, jog darbai klientams buvo tinkamai atlikti arba, kad transporto priemonės nebuvo naudojamos savaitgaliais ar su darbo funkcijomis nesusijusiais tikslais. Bendrovė taip pat nurodė, jog tokiam vietos duomenų tvarkymui buvo gautas kai kurių darbuotojų sutikimas.

Teismas bendrovės argumentus atmetė, kaip nepagrįstus, ir nusprendė, jog vietos duomenų tvarkymas nėra būtinas ir proporcingas vidaus administravimo tikslui pasiekti, be to, toks tvarkymas negali būti grindžiamas darbuotojo sutikimu. Teismo nuomone, nei vienas iš bendrovės nurodytų vietos duomenų tvarkymo tikslų nebuvo pagrįstas dėl šių priežasčių:

  • Duomenys apie esamą ar buvusią transporto priemonės vietą nėra susiję su atvykimų pas klientus planavimu ir transporto priemonių naudojimo koordinavimu valymo versle. Kitaip nei, pvz., keleivių ar krovinių vežimo atveju, valymo versle tikslus transporto priemonių ir personalo koordinavimas nėra toks būtinas ir jautrus laiko atžvilgiu, o atvejais, kai to reikia, reikėtų pasitelkti mažiau darbuotojų privatumą ribojančias priemones, tokias kaip koordinavimą telefono skambučiais darbuotojams.
  • GPS vietos nustatymo duomenų tvarkymas transporto priemonių vagystės prevencijos tikslu taip pat nėra būtinas ir proporcingas, nes nuolatinis vietos nustatymas pats savaime neapsaugos transporto priemonės nuo pagrobimo, o pagrobtos transporto priemonės atgavimui pakaktų ir vienkartinio vietos duomenų rinkimo.
  • Transporto priemonės vietos nustatymo duomenimis nebūtų galima pagrįsti ir faktų, kad darbai bendrovės klientams buvo atlikti tinkamai, nes šie duomenys neįrodytų bendrovės darbuotojų atliktų klientui darbų. Geriausiu atveju, šie duomenys galėtų įrodyti, jog transporto priemonė buvo netoli kliento objekto.
  • Transporto priemonių naudojimo savaitgaliais ir su darbo funkcijomis nesusijusiais tikslais draudimo laikymosi kontrolė taip pat galėtų būti užtikrinama mažiau darbuotojų teises apsunkinančiomis priemonėmis, tokiomis kaip transporto priemonės raktelių grąžinimas darbdaviui ir transporto priemonės naudojimo apskaitos žurnalų pildymas.

Teismas taip pat įvertino ir pačios bendrovės argumentą, jog GPS vietos nustatymo duomenys būdavo tikrinami tik 3-4 kartus per metus, todėl nuolatinis vietos duomenų rinkimas ir tvarkymas pripažintas pertekliniu. Tai parodė, jog tikslams pasiekti pakaktų ir sistemų, kurios transporto priemonių vietą nustato tik vienkartiniais atvejais, prireikus.

Teismas nusprendė, jog darbuotojo sutikimas taip pat nebuvo tinkamas pagrindas tvarkyti vietos duomenis dėl to, jog darbuotojai nebuvo informuoti apie galimybę atšaukti sutikimą. Be to darbuotojai nebuvo tinkamai informuoti apie jų asmens duomenų tvarkymą.

Be šių teismo argumentų pažymėtina, jog darbuotojas, būdamas teisiškai ir ekonomiškai priklausomu nuo darbdavio, negali teisėtai duoti laisvo sutikimo darbdaviui, nebent tas sutikimas būtų toks mažareikšmis, kad niekam nekiltų abejonių dėl darbuotojo laisvos valios jį duodant bei galimybės atšaukti tokį sutikimą be jokių neigiamų pasekmių.

Kaip matyti iš teismo argumentų, šiuo sprendimu nesiekta visais atvejais uždrausti GPS sistemų naudojimo darbdavio transporto priemonių buvimo vietai nustatyti, tačiau tokios sistemos turi būti naudojamos proporcingai, atsižvelgiant į bendrovės vykdomo verslo specifiką (ar griežtas terminų laikymasis yra būtinas, kaip pvz., keleivių ir krovinių pervežimuose).

Tam, jog darbuotojo buvimo vietos duomenų tvarkymas neteisėtai neribotų jo teisės į privatumą, VDAI tokioms duomenų tvarkymo veikloms numatė atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą, kurį turi atlikti darbdaviai. Šio vertinimo metu ir turėtų paaiškėti, ar konkrečiu atveju transporto priemonės vietos duomenų tvarkymas yra teisėtas ir proporcingas.

Send this to a friend