2018 m. rugsėjo mėn. Naujienlaiškis

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS DĖL VARTOJIMO SUTARČIŲ NUOSTATŲ PRIPAŽINIMO NESĄŽININGOMIS, KAI JOS PAKEIČIAMOS ĮSIGALIOJUS NAUJIEMS NACIONALINIAMS ĮSTATYMAMS NESANT VARTOTOJO ĮSIKIŠIMO IR TINKAMO VARTOTOJŲ INFORMAVIMO

2018 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismas byloje C-51/17 priėmė sprendimą pagal Budapešto sostinės regiono apeliacinio teismo (Vengrija) pateiktus prejudicinius klausimus dėl nesąžiningų sąlygų paskolos sutartyse su vartotojais. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kredito sutartimi nustatyto valiutos keitimo kurso (iš esmės nenaudingo vartotojui), bei nuostatų, kuriomis visa valiutos kitimo kurso kitimo rizika perkeliama vartotojui (paskolos gavėjui).

Byloje nustatyta, kad su vartotoju (paskolos gavėju) buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos sumą išreiškiant Šveičarijos frankais, kuri išmokama ir grąžinama Vengrijos forintais pagal išmokėjimo ir grąžinimo dieną galiojančius valiutos keitimo kursus. Vengrijos įstatymų leidėjas reaguodamas į sutartinių santykių  metu egzistavusius latentinės krizės padarinius ir itin sumažėjusį Vengrijos forintų keitimo kursą, pripažino negaliojančiomis su vartotojais sudarytų paskolos sutarčių sąlygas pagal kurias finansų įstaiga, išmokėdama finansavimo ar suteiktos paskolos išperkamosios nuomos objektui įsigyti sumą, taiko užsienio valiutos pirkimo kursą, o apskaičiuodama mėnesines įmokas – valiutos pardavimo kursą arba valiutos keitimo kursą, kuris skiriasi nuo taikyto išmokant paskolą.

Vietoje nurodytos negaliojančios sąlygos įstatymų leidėjas nustatė, kad tokiais atvejais turi būti taikomas nacionalinio banko nustatytas oficialus atitinkamos valiutos keitimo kursas.

Nagrinėjamu atveju, po kredito sutarties sudarymo įsigalioję įstatymo pakeitimai nulėmė ir kredito sutarčių sąlygų pasikeitimus, kurie tapdavo sutarties dalimi dėl imperatyvaus įstatymo pobūdžio net ir nesant vartotojo (paskolos gavėjo) sutikimo. Atitinkamai Teisingumo Teisme buvo keltas klausimas ar tokia sutarties sąlyga turėtų būti laikytina nesąžininga, kadangi tai yra sąlyga dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi su vartotoju. Teisingumo Teismas aiškindamas sąvoką „sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi“ kaip ji turėtų būti suprantama 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalies prasme, nurodė, kad ji, be kita ko, apima sutarties sąlygą, pakeistą imperatyvia nacionalinės teisės akto nuostata, priimta po to, kai su vartotoju buvo sudaryta sutartis, siekiant pakeisti minėtoje sutartyje esančią negaliojančią sąlygą ir todėl taip pat laikytina nesąžiniga vartotojo atžvilgiu.

Teisingumo Teismas taip pat pasisakė ir dėl kredito įstaigų pareigos pateikti vartotojams pilną informaciją, remiantis kuria vartotojas galėtų įvertinti prisiimamą riziką – šiuo konkrečiu atveju riziką dėl valiutos nuvertėjimo. Teisingumo teismas nurodė, kad sąlygą dėl valiutos keitimo rizikos vartotojas turi ne tik suprasti formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, bet ir suvokti jos konkretų turinį, kad vidutinis vartotojas, galėtų žinoti ne tik apie nacionalinės valiutos nuvertėjimo užsienio valiutos, kuria buvo išreikšta paskola, atžvilgiu galimybę, bet ir įvertinti potencialiai dideles tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams.

Plačiau skaitykite čia.